Menu Close

Lietuvos valstybės keliu

2018-ųjų Vasario 16-ąją Vilniuje – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta šventinė jaunimo eisena.

Iš senosios Lietuvos valstybės centro – iš Šventaragio slėnio, nuo Valdovų rūmų ir Katedros, kurioje ilsisi Vytautas ir kiti didieji kunigaikščiai – bus einama pro Signatarų namus, Didžiojo Vilniaus seimo rūmus, Aušro Vartus į Rasų kapines, prie daktaro Jono Basanavičiaus kapo, už Tėvynės laisvę žuvusių savanorių kapų.

 

Tai kelias – jungiantis mus su Lietuvos valstybe ir jos kūrėjais. Einame juo, kad nusilenktume protėviams ir prisimintume turintys savo namus istorijoje.

 

Eisena pradedama 10 val. Katedros aikštėje prie Gedimino paminklo, baigiama – 11.30 val.  Rotušės aikštėje.

 

 

                                                                       ***

 

Lietuvos valstybės kelias ves Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų, Mikalojaus Daukšos ir Rasų gatvėmis iki Rasų kapinių.

 

Šiame kelyje – 16 svarbių Valstybės istorijos vietų:

 

  1. Katedros aikštė, Šventaragio slėnis su Vilniaus arkikatedra bazilika ir Valdovų rūmais. Senosios Lietuvos valstybės centras.
  2. Pilies g, 8. Čia 1918-1925 m. gyveno Vilniaus vyskupas, palaimintasis Jurgis Matulaitis.
    3. Pilies g. 22. Čia stovėjo LDK etmono Konstantino Ostrogiškio, 1514 m. laimėjusio Oršos mūšį prieš maskvėnus, namai.
    4. Pilies g. 26. Buvęs Štralio namas, kuriame Lietuvos Tarybos nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės aktą, dabar Signatarų namai.
  3. Pilies g. 23. Šio modernaus namo vietoje stovėjo LDK kanclerio, valstybės savarankiškumo gynėjo Mikalojaus Radvilo Juodojo ir jo sūnaus, kardinolo Jurgio Radvilo rūmai, vadinti Kardinalija.
    6. Pilies g. 40, Jurgio ir Marijos Šlapelių namai, kuriuose viešėdavo J. Basanavičius, Vydūnas ir kiti lietuvių inteligentai.
  4. Didžioji g. 4. Chodkevičių rūmai: LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius – Salaspilio (1605 m.) ir Chotyno (1621 m.) mūšių laimėtojas.
    8. Didžioji g. 7. LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco, 1660 m. išvadavusio Vilnių iš maskvėnų, rūmai.
  5. Didžioji g. 12. Šv. Mikalojaus cerkvė, kurią LDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis pastatė 1514 m., dėkodamas Dievui už pergalę Oršos mūšyje.
    10. Didžioji g. 31. Rotušė, kurioje 1794 m. dirbo Lietuvių Tautos Aukščiausioji Taryba, mėginusi išgelbėti Lietuvos valstybę. Rotušės aikštėje už Lietuvos valstybės išdavystę 1580 m. buvo nukirsdintas didikas Grigas Astikas, o 1794 m. pakartas paskutinis LDK etmonas Simonas Kasakauskas.
  6. Didžioji g. 34. Šv. Kazimiero, Lietuvos valstybės globėjo, bažnyčia, papuošta valstybės valdovų Jogailaičių karūna.
    12. Aušros Vartų g. 5. Filharmonija, čia buvusiuose Miesto salės rūmuose 1905 m. gruodžio 4-5 d. posėdžiavo Didysis Vilniaus seimas, pareikalavęs Lietuvos savarankiškumo.
  7. Aušros Vartų g. 7. Bazilijonų vienuolyno vartai. Už jų esančiame vienuolyne 1823-1824 m. kalėjo filomatai ir filaretai, 1831 m. sukilėliai, 1839 m. – sukilimo rengėjas Simonas Konarskis.
    14. Aušros Vartai. 1794 m. liepos 19-20 d. Vilniaus miestiečiai šiuos vartus didvyriškai apgynė nuo Rusijos imperijos kariuomenės.
  8. Rasų g. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir vizitiečių vienuolynas: čia Rasų kalėjime sovietai kalino rašytoją Kazį Borutą ir kitus lietuvių disidentus.
    16. Rasų kapinės. Vasario 16-tosios Aktos signatarų Jono Basanavičiaus ir Jono Vileišio kapai, sovietų nužudytų signatarų Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio, Vlado Mirono simbolinis kapas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų garsių Lietuvos menininkų kapai, už Lietuvos laisvę žuvusių karių savanorių kapai.

 

                                                                   Nelaisvi niekada ir jokiu būdu nesame buvę…

                                                                                                                 Vytautas, didysis Lietuvos kunigaikštis, 1430 m.

          

 

                                                                                     Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė,

                                                            o kad taip jau  prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.

                                                                                                                      Dr. Jonas Basanavičius, 1883 m.