Pakankamai dažnai tėveliai užduoda klausimą “Kaip efektyviai nubausti vaiką?”. Tačiau bausmės pačios savaimė nėra veiksmingos priemonės, kalbant apie sėkmingą vaikų auklėjimą.
O fizinės bausmės (kurios, deja, tačiau mūsų laikais dar pakankamai dažnai taikomos) – ne tik nepadeda auklėti vaiko, bet ir pažadina agresyvumą, pyktį, sukelia daug nuoskaudų ir norą atkeršyti. Taip pat netoleruotini yra ir žodinis vaiko žeminimas, rėkimas, pravardžiavimas (arba kitaip – emocinis smurtas). Visa tai suveikia laikinai ir tik todėl, kad mažas vaikas išsigąsta. Bet vaikas dažnai net nesupranta, ką blogai padarė ir kokio elgesio tėvai iš jo tikisi. Todėl su vaikais turime daug kalbėtis, mokyti juos tinkamo elgesio ir tinkamų emocijų reiškimo būdų, suprantamai nustatyti taisykles (ir paaiškinti kodėl jos yra svarbios), o prireikus ramiai stabdyti netinkamą elgesį.
Vaikų drausminimas, kuris yra neatsiejama auklėjimo dalis, tai ilgas, sudėtingas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Ir deja, nėra vieno stebuklingo recepto, pagal kurį turėtume drausminti vaiką. Visi vaikai yra individualūs, todėl turime atrasti tuos auklėjimo metodus, kurie labiausiai tinka būtent mūsų vaikui. Laimei, yra pagrindiniai principai, kuriuos suprasdami ir taikydami lengviau įveiksime šį iššūkį.
Pirmiausiai apžvelkime pagrindines tėvų klaidas drausminant vaikus:
- Pirma klaida, kurią darome mes, tėvai – pradedame viską drausti. Vaikai daugybę kartų per dieną gali išgirsti “ne”, “negalima”, “neimk”, “nelįsk”, “nekišk nosies” ir t.t. Ar tai veikia? Nelabai. Vaikai po kurio laiko tiesiog nebegirdi mūsų, kadangi draudimus girdi per dažnai. Ypač jeigu pasakome neigiama forma: tokiu atveju smegenys ignoruoja dalelytę “ne” ir vaikas vietoj “nelipk” girdi kaip tik “lipk” ir aišku, taip ir daro.
- Dar viena tėvų klaida, tai kitas elgesio kraštutinumas – viską leisti. Galime išgirsti tėvus sakant “Juk jis dar vaikas, jis dar nieko nesupranta”, “Jis išaugs ir bus paklusnus”, “Kokia prasmė jam aiškinti, jeigu vis tiek viską daro savaip”. Taip manyti yra klaidinga. Tokiu atveju vaikas pasimeta, jaučiasi nesaugus, nes nežino ką jis turėtų daryti. Vaikai patys neišmoks tinkamo elgesio, jie negali žinoti kaip vertėtų elgtis, jeigu suaugę jiems neparodo ir nepaaiškina.
- Kokią kitą klaidą darome? Pradedame gąsdinti. “Nelipk – nukrisi”, “Nenešk stiklinės – sudaužysi”, “Nemėtyk smėlio – pateks į akis ir skaudės”, “Nebėgiok – susitrenksi”, “Nevalgyk neplautų uogų – skaudės pilvukas” ir t.t. Ar tokie pasakymai suveikia? Labai retai ir dažniausiai tik todėl, kad vaikas pats patyrė, jog taip gali būti (pvz. jau buvo nukritęs nuo kėdės), nors daugumą vaikų nesustabdo ir tokia neigiama patirtis. Kai tėvai vis kartoja, kad nutiks kažkas blogo, bet taip nenutinka (o dažniausiai ir nenutinka), vaikai nebetiki ir neklauso.
- Ketvirtoji klaida – mes tikimės iš vaikų neįmanomų ar neaiškių vaikams dalykų. Supraskime, kad beprasmiška reikalauti iš vaikų, kad “pasėdėtų valandą ramiai ir nieko neliestų”. Mažas vaikas dar neturi tokios savikontrolės. Tiesą sakant, ir dažnam suaugusiajam tokia užduotis būtų neįgyvendinama. Taip pat vaikas nesupras (ir aišku, negalės įgyvendinti) tokios užduoties kaip “būk geras”, “elkis gražiai”, “būk mandagus”, nes šie paliepimai yra abstraktūs, neapibrėžti ir vaikas gali jų nesuprasti arba (kas dar blogiau), suprasti savaip.
Tai ką gi galime padaryti?
- Paskatinkime tinkamą elgesį: pastebėkime ir pagirkime vaiką, kai jis laikosi taisyklių, yra mandagus, paklusnus ir t.t. Kad vaikai žinotų, kaip tinkamai reikėtų elgtis – pastebėkime vaikus ir pagirkime, kai jie elgiasi taip, kaip norėtume: “Džiaugiuosi, kad prieš imdamas saldainį atsiklausei leidimo”, “Šaunuolė, kad pati pasiprašei ant puoduko”, “Ačiū, kad nusinešei savo lėkštę į plautuvę”. Tokiu būdu vaikas stengsis pakartoti elgesį, kurį pastebi ir vertina tėvai (deja, įprastai tėvai pastebi tik neigiamą vaikų elgesį…).
- Neakcentuokime mums nepatinkančio (bet ne pavojingo) vaikų elgesio. Nesuteikime vaikams dėmesio, kai jie padaro kažką ne visai taip, kaip mes norėtume. Jeigu akcentuosime tai, kas mums nepatinka, vaikai siekdami mūsų dėmesio tokį elgesį gali nesąmoningai pradėti kartoti. Todėl kartais tiesiog „nepastebėkime“, kad vaikas perbėgo per balą su basutėmis, nuskynė ir išmetė gėlytę iš vazono, netyčia suplėšė naujas kelnes. Pastabos padėties jau nebepakeis, tik susigadinsime sau ir vaikams nuotaikas. Reaguoti reikėtų tik tuo atveju jeigu toks elgesys kartojasi labai dažnai (bet reikėtų apie tai ramiai pasikalbėti, o ne barti).
- Supraskime ir pašalinkime netinkamo elgesio priežastis. Netinkamu elgesiu vaikai tikrai nesiekia išvesti tėvų iš kantrybės (ar iš proto). Netgi tuo atveju, kai mums tenka kelis kartus kartoti, jog jie nustotų bėgioti ar užsidėtų kepurę. Vaiko netinkamas elgesys visada turi priežastį ir mes, suaugę, turime ją suprasti ir pagal galimybę – pašalinti ar bent jau padaryti taip, kad panaši situacija nesikartotų ateityje. Kitaip sakant, mes turime patenkinti vaiko poreikį. Jeigu vaikui karšta – nurengti, jeigu nori valgyti – pamaitinti, jeigu vaikas pavargęs – leisti pailsėti. Jeigu vaikas daug bėgioja ir neklauso, galbūt prieš tai jis per daug laiko sėdėjo ramiai ir yra nepatenkinęs savo aktyvumo poreikio. Jeigu neleidžiame bėgioti, turime padėti surasti kaip kitaip vaikas gali “išsikrauti”, o ateityje planuokime dieną taip, kad vaikas turėtų pakankamai aktyvios veiklos.
- Nurodymus formuluokime aiškiai, vaikams suprantama kalba, teigiamai (vengiant dalelytės “ne”). Pvz. vietoj “nebėgiok”, paprašyti vaiko “prašau sustok ir duok mamai rankytę”, o vietoj “būk paklusnus” paaiškinti “tu atėmei iš draugo žaislą, turi jį gražinti, gali draugo paprašyti pažaisti kartu arba pasiūlyti pasikeisti žaislais”.
- Nurodymus sakykime ramiai, bet tvirtai. Mokydami vaiką tinkamo elgesio, aiškinant vaikui taisykles turime patys išlikti ramūs, bet tvirti. Jeigu mes rėkdami vaikui aiškinsime netinkamo elgesio padarinius, jis nesupras mūsų žodžių ir iš viso pokalbio prisimins tik tėvų balso toną, jausmą, kad tėvai jo nemyli ir išmoks, kad problemas spręsti reikia rėkiant. Taip neturėtų būti. Bet taip pat neturėtų būti tokios situacijos, kad kai vaikas paprieštarauja, tėvai jam atsako “na ir daryk ką nori”. Tokiu būdu mes niekada nepasieksime norimo auklėjimo rezultato ir nebūsime savo vaikams autoritetais.
- Būkime nuoseklūs. Jeigu jau kažko neleidžiame – nenusileidžiame vaikui ir nekeičiame savo nuomonės priklausomai nuo savo nuotaikos ar užimtumo. Jeigu neleidžiame vaikui žiūrėti televizoriaus daugiau nei pusvalandį – tas pats turi galioti ir tuo atveju, kai pas mamą atėjo draugė išgerti arbatos, taip pat ir tada, kai tėtis yra pavargęs ir norėtų ramiai pabūti namuose. Įsivaizduokime, kad Jūs neleidžiate vaikui valgyti daugiau vieno saldumyno per dieną, bet jam pradėjus verkti – vis tiek duodate jų dar ir dar (dėl “šventos ramybės”). Ką išmoksta vaikas? Kad tėvų žodis nieko nereiškia ir rėkiant ar verkiant yra paprasta pasiekti savo tikslą. Kad taip neatsitiktų – nuosekliai laikykimės sukurtų taisyklių.
- Atrinkime tik būtinas taisykles. Kartais atsitinka taip, jog sukuriame labai daug svarbių taisyklių, tačiau beveik nei vienos nepavyksta nei tėvams, nei vaikams laikytis. Tokiu atveju pagalvokime ar visos jos tikrai reikalingos. Prisiminkime, kad kuo mažiau taisyklių – tuo lengviau vaikams jų laikytis.
- Patys laikykimės taisyklių. Taisyklės turi galioti visiems. Jeigu mokome vaikus, kad valgome tik prie stalo ir valgio metu nesinaudojame išmaniaisias telefonais ar kitais prietaisais – tas pats turi galioti ir tėvams, ir svečiams. Kitaip vaikai jausis nuvertinti, apgauti ir tokia taisyklė atneš daugiau žalos nei naudos. Tėvai turi rodyti vaikams pavyzdį, tai yra efektyviausias mokymo būdas. Nes jeigu tėvai aiškins, kad einame tik degant žaliam šviesoforo signalui, o patys, “kai niekas nemato”, bėga degant raudonam – tai vaikai lengviau įsimins tai, ką mato, o ne tai, ką girdi. Ir supras, kad taisykles galima laužyti “kai niekas nemato”.
Taigi būkime kantrūs, pozityvūs, nuoseklūs, supratingi ir svarbiausia – mylintys Tėvai. Taip ne tik pasieksime norimo auklėjimo rezultato, bet ir užsitarnausime vaikų pasitikėjimą, meilę bei pagarbą.
© Psichologė Evelina Ježenkina